Poetiškos arbatos popietė. Užsuk. ;>

"..taip kartais norisi
eilėraščių arbatos.."
[L. Statkevičius]

Turbūt nėra žmogaus, kuris gyvenime nebūtų skaitęs kokio eilėraščio. Vieni patinka, kiti nelabai, tačiau mes visgi juos skaitom. Bandom suprasti, savotiškai išgyvenam, o kiti net įkvėpti įvairių idėjų ryžtasi patys juos pakurti.
Siūlau pasidalinti savo mėgstamais eilėraščiais, parekomenduoti vieną kitą perskaityti, padiskutuoti apie įvairų jų rašymo stilių. O gal būt čia netgi yra žmogučių, kurie patys rašo eiles? Nesidrovėkit ir įmeskit jas čia. Aš net neabejoju, visiems bus tikrai labai įdomu pamatyti tą poeziją. O kas svarbiausia, pajausti.

Man labai patinka šitas eilėraštukis. Šiaip miela tokia tema. Dėkis, kad pakūrei
taigi mano neišpasakytas ištvirkiškumas pasižymi ir poezijoj
Šitą daiktą pakūriau prieš kokius 2 metus

Galva sukas, ima miegas,
Akyse žvaigždutės, sniegas.
Juk penktadienis dabar yra,
Geriam mes visi degtinę
Ir nerūpi mums sveikata,
Gerkt kol jaunas - nesarmata.
Viena bonka, 100 gramų,
Ir guli tu jau be amo.
Bėga seilės, miegas ima,
Nes pagėrus kaifas yra!
Tad drauguži mano mielas,
Geriam - nebėda pahmielas!

Lorri,gerulis eilerastukas

Lorri,tas eilėraštukas tj nerealus
Mokynsuos mintinai db ir per kokį tūsą reiks sudainuoti

Oi, Laura, Laura. Ir kas gi iš tavęs išaugs? ;D
Giedra - graži daina. Tekstas gražus. Ilgai kūrei? ;>

Įmetu vieną iš savo mėgstamų eilėraščių. Užsirašiau jau seniai, labai seniai, bet jis vis dar man patinka. Nes toks.. Ai, patys nuspręskit. Iš pavadinimo tai atrodo, kad labai juokingas bus, bet, deja.

Baladė apie koją

Kartą grįžo žmogus iš karo
ir pasinešė didelį randą.
Ir dabar jis nieko nedaro:
ieško kojos - ir jos neranda.

O jo koja kažkur gal šoka,
ir kareivis jai skersgatvy groja.
Žmonės numeta mentą varioką
už nepaprastai didelę koją.

Ak, ta koja! Ji viską mokėjo.
Tokią koją nešiot ne gėda.
O svarbiausia - ji ėjo. Ėjo!
Ir kaip visos turėjo pėdą.

Prasiskirkite, žemės klodai,
paklausykit - kareivis groja:
paprastai, ilgesingai, vienodai.
Ir ne smuiką laiko, o koją.

[J. Marcinkevičius]

Henrikas Radauskas

[b]Malda i blondine[/i]
Blondine angele,palik rastely mamai,
Kad grysi tik rytoj ir pas mane ateik
I smukle uziancia ir isrisima dramai,
Ramiai sypsodama,vidunakty suteik.

Ziureki:vakaras nutilde saltus vejus
Ir zvaigzdes dideles i tavo lindines
Kaip pauksciai beldziasi,ir gelstancios alejos
Maldauja verkdamos pasigailet manes.

O tu y opera renkies tualeta,-
Sprogdina veidrody banga skambiu silku,-
Ir,galva zydincia is leto,
geriesi liemeniu ir debesiu plauku.

Blondine kudiki,numesk silkine suknia,
ir spindinciais plaukais kaip angelas sapne,
Pro stoga nusileisk y sita liudna smukle
Ir lempas uzgesink ir nuramink mane.

Lauros poeminis šlamštas grįžta traumuot jūsų smegeninių
Vot čia toks labai gyvenimiškas eilėraštis apie Dėdulią Vytą, kuris
pragėrė savo gyvenimą:

Ankstų rytą tarakonų apkramtytas,
Prabudo Skarulių* veltėda Vytas.
Subruzdus šiukšlyno mašinų varikliams,
Išaušo pats metas Vytui kilnot plytas.

Užsimovęs savo prakiurusį batuką,
Ir baigęs gurkšnot nedagertą babatuką,
Jis pakilo nuo žemės ir tarakonų,
Ieškoti metalo, butelių gal net batono.

Išvydęs naujai išverstą krūvą
Vitulis patinęs tarsi nusčiūva -
Puvenom aplipęs vamzdis ten mėtos!
Veltėdis išsišiepęs nubėga link tos vietos.

Pačiupęs tą vamzdį Vytas laimingas,
Mat naujai išaušęs rytas jam jau sėkmingas.
Nučiupęs vamzdį ir įsispyręs batan,
Veltėda patraukė metalo laužan.

Pridavęs užtikrintą šiandienos laimikį,
Vytulis su grašiais rankoj patraukė į "Iki".
Nusipirkęs išgerti, išbaidęs dalį žmonių,
Vytas įkalęs nulūžo po suolu.

* Skaruliai - nedidelis Jonavos rajone esantis kaimelis, kuriame įrengtas pagrindinis miesto savartynas.

Gerulis dedule

Blmba, kietas eilėraštukas.
Patinka man. ;D

O šiaip, ką manot apie baltąsias eiles? Patinka tokio tipo eilėraščiai?

ne nju Lorri tu pawarai ;D

`Eik tu Laura nereali esi Man niekaip ranka neapsiverstų tokius eilėraščius rašyti.Gerulis